Gerai pažįstantys jauną regėjimo netekusį biržietį apibūdina kaip žmogų, turintį didelę vidinę valią ir nežmonišką užsispyrimą. 36 metų neregys Armandas Blieka visais įmanomais būdais siekia savo svajonės – atstatyti prarastą regėjimą. Ar tai taps realybe, priklausys ne tik nuo jo, medikų, bet ir norinčių jam padėti žmonių pastangų.
Padeda mama ir messenger programėlė
Biržiečiai retsykiais gali matyti gatvėmis einantį vyrą su neregio lazdele. Šios jis stengiasi beveik nenaudoti. Keliauti beveik savarankiškai jam padeda išmaniosios technologijos ir artimiausias žmogus – mama.
Armandas savo mobiliajame telefone įsijungia messenger programėlę, telefoną pasikabina ant kaklo. Programėlė rodo vaizdus, kur jis eina, o mama būdama net ir darbe jam aiškina, kur eiti ir kokį žingsnį žengti.
Tiesa, Armandas vaikšto tik ten, kur jam reikia. Pavyzdžiui, į Aklųjų ir silpnaregių draugiją, Šeimos gydytojų centrą pas medikus ir į Kęstučio gatvę pas vertėją.
Nuosavame bute gyvenantis vyras bando pragyventi iš 60 eurų per mėnesį. Visus kitus už neįgalumą gaunamus pinigus jis atideda kelionei į JAV. Ten, kur tikisi sužinoti teigiamą jo atžvilgiu gydytojų verdiktą.
„Nesu pažinojęs atkaklesnio ir taip savo tikslo siekiančio žmogaus“, – kalba šioje gyvenimo kelionėje Armandą lydintis Biržų aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Dainius Masėnas.
Būtent jo pastangomis Armandas po truputį išsivadavo iš depresijos, kuri vyrą, netekusį regėjimo, itin slėgė.
Pusantrų metų lovoje
Armandas Blieka nuo vaikystės sirgo diabetu. Liga buvo kontroliuojama. Ji netrukdė žmogui gyventi savarankiškai ir dirbti. Jo, statybininko, rankas gerai žino ne tik klientai Biržuose, tarp jų ir medikai bei verslininkai. Sako, jam teko ne kartą klūpoti prie statomų namų pamatų ir užsienio šalyse.
Ilgainiui žmogus pajuto, kad jam dažnai kyla kraujospūdis, spaudžia galvą. Jis spėjo, kad tuomet prasidėjo galvos kraujagyslių užkalkėjimo procesas.
2021 metais Armandas neteko regėjimo. Kauno klinikose jam buvo atlikta operacija, tačiau nebuvo sėkminga.
Medikai jam pasiūlė išimti akis ir įdėti dirbtines. Tačiau biržietis turėjo viltį išsaugoti savo tikrąsias ir šio siūlymo atsisakė.
Netekti regėjimo visą gyvenimą aktyviai dirbusiam, svaigalais nepiktnaudžiaujančiam žmogui buvo didelis smūgis. Pusantrų metų sakė pragulėjęs lovoje ir nenorėjęs su niekuo bendrauti nei ko nors imtis. Neslėpė – buvo minčių ir apie gyvenimo nutraukimą.
Tokios būklės jį susirado D. Masėnas. Po truputį pradėjo neregį kalbinti, kviesti bendrauti, pelnė jo pasitikėjimą. Armandas suvokė, kad dar ne viskas prarasta.
Kelionė į Odesą – karo keliu
Armandas pradėjo domėtis galimybėmis ne tik išsaugoti akis, bet ir atkurti regėjimą.
Susitaupęs pinigų ir remiamas mamos, vienintelio likusio jam artimo žmogaus, jis praėjusiais metais nuvyko į Odesos akių kliniką pas garsius oftalmologus.
Vyras pasakojo, kad jo neišgąsdino netgi tai, jog Ukrainoje vyksta karas.
Kai atvyko į Kijevą, kaip tik tuo metu rusai bombardavo elektros transformatorines. Autobusas vėlavo. Su kitais žmonėmis jam teko slėptis Kijevo metro, kur, kaip jis prisimena, buvo labai šalta ir nejauku.
Odesos klinikoje vyrui buvo sutvarkytas itin aukštas akių kraujospūdis. Jam pavyko išsaugoti savo akis.
Armandas pradėjo domėtis medicinos naujovėmis ir galimybėmis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Susisiekė su Bostono ligonine, bendravo su mokslininkais iš Japonijos.
Pastarieji jį nukreipė į Amerikoje, Niujorke, esančią universitetinę ligoninę. Paaiškėjo, kad joje yra galimybė persodinti Armandui donoro akis, implantuojant į smegenis akies nervą. Tokias operacijas jie jau sėkmingai atlieka.
„Kontaktą su šia klinika palaikiau per JAV ambasadą Lietuvoje. Sužinojau, kad yra galimybė pas juos konsultuotis ir galbūt būti operuotam. Bet jie nekonsultuoja nuotoliniu būdu, reikia nuvykti į vietą. Ten turės atlikti magnetinį rezonansą, konsultuos plastikos, akių ir smegenų chirurgai“, – kalbejo A. Blieka.
Kad galėtų nuvykti į JAV su palydovu, ten kurį laiką gyventi ir susimokėti už kelis tyrimus bei konsultacijas, jam reikia surinkti dvidešimt tūkstančių eurų. Tai patys kukliausi paskaičiavimai.
Armandas ėmėsi visų jam prieinamų įmanomų galimybių, kad surinktų tokius pinigus. Pirmą kartą gyvenime sako bendravęs ir su rajono valdžia. Jis kreipėsi į Savivaldybės merą Kęstutį Knizikevičių, prašydamas paramos. Pastarasis, pasak neregio, neatsisakė padėti ir pažadėjo galbūt bandyti surinkti pinigų per kalėdinį labdaros renginį. Iš savivaldybės lėšų jis sakė negalintis padėti, nes šių metų biudžetas jau suformuotas.
Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Biržų skyrius kreipėsi į su jais bendradarbiaujantį Norvegijos fondą. Bet atsakymo kol kas negauta.
Tik iš korespondentės žmogus sužinojo apie galimybė kreiptis į Biržų savivaldybę vienkartinės pašalpos.
Jis tikisi ir tiki, kad reikalingą sumą, nors ji ir labai didelė, tikrai pavyks surinkti. Galbūt neatsisakys padėti neabejingi žmonės. Tad A. Blieka bando paskelbti asmeninės sąskaitos numerį.
Žmogus sako, kad, jei reikiamos sumos nepavyks surinkti ir jo svajonė nuvykti pas medikus į kliniką subliūkš, jis paaukotus pinigus visiems sugrąžins.
„Reikia kabintis į gyvenimą. Nebūtų šansų, viso to nedaryčiau. Bet šiais laikais net kasas transplantuoja, o akis tikrai įmanoma. Žinau ir tikiu, kad viskas sutvarkoma, tik reikia pastangų“,- kalbėjo neįgalus biržietis.
Šiaurės Rytai straipsnis, publikuotas 2024 m. rugsėjo mėn. 10 d. Nr. 69
Straipsnio autorius: Jurgita Morkūnienė
