Prekių ženklų įstatymas prekių ženklą apibrėžia kaip bet kokį žymenį, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai.
Prekių ženklus su viešaisiais užrašais sieja tai, kad ženklą gali sudaryti žodžiai, asmenų pavardės, vardai, meniniai pseudonimai, firmų vardai, šūkiai, raidės, skaitmenys. Taigi reikia atkreipti dėmesį, kad žodiniai prekių ženklai nėra paprasti užrašai – jie turi nustatytą grafinį vaizdą, kitų skiriamųjų požymių, kuriuos keisti ar taisyti draudžiama. Todėl negalima reikalauti versti į lietuvių kalbą registruotus prekių ženklus. Juos gina 1883 m. priimtas ir 1979 m. papildytas Paryžiaus Konvencijos 8 straipsnis, kuriame nurodyta, kad kiekvienas prekės ženklas, užregistruotas kilmės šalyje, turi būti saugomas toks, koks jis yra, taip pat kiti teisės aktai.
Tačiau prekių ženklo žodiniai žymenys, užrašyti be skiriamųjų požymių ir kitu grafiniu būdu, yra nebe prekių ženklai, o paprasti pavadinimai ir užrašai, kuriems taikomos bendrosios kalbos vartosenos normos.
VĮ Registrų centro interneto tinklalapyje galima sužinoti, ar kuriamas prekių ženklas neįregistruotas kaip įmonės pavadinimas.
Valstybinio patentų biuro tinklalapyje pateiktoje Prekių ženklų duomenų bazėje galima pasitikrinti, ar nėra anksčiau registruotų tapačių ar panašių prekių ženklų, sužinoti, kaip įregistruoti ir kaip gauti Lietuvos Respublikos prekių ženklo registracijos liudijimą.
